Siddhartha Mukherjee. The Gene: an Intimate History
Labai mėgstu tokias knygas, kurios pasakoja, kaip veikia pasaulis. „The Gene. An Intimate history“ papasakoja viską, ką yra atradęs genetikos mokslas: nuo DNR iki CRISPR, nuo Darvino teorijų iki šiuolaikinių mokslininkų tyrimų. Apie genetiką turėjau tik gana paviršutinį supratimą, įgytą mokyklinėse biologijos pamokose, o perskaičius šią storoką knygą man visko daug paaiškėjo: ir kaip veikia proteinai, kaip pasireiškia paveldimumas, kam naudojama DNR polimerazė, kokios sunkiausios problemos genų inžinerijoje ir ar lengva klonuoti žmogaus DNR. Iki šios knygos genetika man buvo paslaptingas mokslas su daug keistų ir nesuprantamų žodžių, o po jos – vis dar mokslas su nemažai sudėtingų terminų, bet jau nebe toks neįveikiamai sudėtingas, su aiškiai nužymėtu keliu ir suprantamomis idėjomis.
Nepaisant to, kad knygos apimtis tikrai nemaža, ji kupina žmogiškų mokslininkų istorijų iš daugelio mokslo sričių. Genetikos idėjos vystėsi palengva per keletą amžių, jos susipynę su biologija, chemija, farmakologija, medicina, fizika, ar netgi fotografija (tik geros kokybės kristalografijos nuotraukos padėjo suprasti DNR dvigubos spiralės formą). Toks platus kontekstas neleidžia nuobodžiauti, kabinama plačiai ir įdomiai, sužinai ne vien apie itin siaurą nišą, bet jautiesi bendrai tapęs protingesniu.
Genetika – nelengvas mokslas, ir joje dar yra daug ką atrasti. Dalis problemų yra grynai inžinerinės: kaip patogiau nuskaityti genomą, kaip taisyti genetinį kodą, kaip priversti suveikti vieną ar kitą geną, bet dar liko daug ir bendresnių klausimų: kaip veikia genomas, koks epigenetikos vaidmuo, ar genai turi atmintį ir panašiai. Moderni genetika gyvuoja dar tik keletą dešimtmečių (genomas iššifruotas tik 2001-aisiais) ir atradimai šioje srityje dar vis pilasi kaip iš gausybės rago. Ateitis yra daug žadanti.