Homeras – „Iliada“
Pamenu, „Odisėją“ privalomai skaičiau kažkada mokykloje – nebuvo labai smagu. Verčiau puslapius sukandęs dantis, vien tik valios pastangomis yriausi hegzametro eilutėmis. Spinduliuotšalmiai achajai ir gražiaauliai danajai man reiškė tik begalinį nuobodulį ir nuolatinį dirsčiojimą į knygos galą – kiek dar liko šitos beprasmės kankynės?
Kai knygų klubas nusprendė, jog reiktų paskaityti „Iliadą“, ją atsiverčiau su ta pačia prieš dvidešimt metų patirta pagarbia baime: tikriausiai reikės nemažai pavargti, kol ją užversiu užsidėdamas sau pliusą ir įgijęs teisę girtis perskaitęs dar vieną klasikos tomą (juk visi žino kas juose parašyta, tik niekas neskaito, tiesa?). Visgi papildomi dvidešimt metų skaitymo patirties davė savo vaisių: ir hegzametras skaitėsi visai nesunkiai, ir veikėjai žymai artimesni, ir jų moralinės dilemos daug suprantamesnės. Matyt tokią klasiką reikia skaityti ne šešiolikos.
Graikų karalius Agamemnonas su visa kariauna ir Achilu priešakyje jau devynerius metus bando užimti Troją. Mūšiai gana sėkmingi, pagrobiama nemažai moterų ir kitokio gėrio, tik kyla konfliktas dėl turto dalybų. Patyręs neteisybę, Achilas (o ji gi pusdievis, geriausias karys) pasitraukia iš mūšių ir užsiraukęs sėdi prie laivų. Tuo metu Trojėnai beveik sumuša graikus ir kone sudegina jų laivus. Kai jau atrodo, jog pralaimėjimas aiškus, trojėnai nužudo Patroklą, kuris buvo geras Achilo draugas. Kerštas yra stipresnis motyvatorius nei turtas, tad Achilas grįžta į mūšį bei nusmeigia pagrindinį Trojėnų herojų Hektorą.
Net stebėtina, kaip tokiame sename kūrinyje tinkamai išlaikoma įtampa. Ar Achilas grįš? Kas morališkai neteisus? Be žmonių į kovą įsitraukę ir dievai, o jų intrigos ne prastesnės nei „Sostų Karuose“. Karaliaus (ir netgi dievų) valdžia nėra absoliuti – Achilui neįsakysi eiti kovoti, jeigu jis jaučiasi nuskriaustas. Tik teisingai besielgiantis turi galią. Galų gale ir turtu ar moterimis žmogaus nepapirksi – už juos žymiai stipresnės yra moralinės dorybės bei draugystės ryšiai. Achilas ne vien teisingas, bet ir kilniaširdis, mat pagerbdamas savo priešininką Hektorą, jo tėvams atiduoda lavoną. Jis – moralinis idealas.
Netikėjau, bet tai viena labiausiai šiemet patikusių knygų.