Nicholas Reeves – „Akhenaten: Egypt’s False Prophet“
Dar mokyklos laikais turėjau tam tikrą obsesiją Senovės Egiptui. Faraonai atrodė tokie dieviški, tiek toli pažengę, lyginant su kaimynais, tiek daug pasiekę civilizacijoje ir kultūroje. Sąsiuvinyje paišydavausi hieroglifus ir skaitydavau visas knygas, kur tik buvo minimas Egiptas.
Turbūt pati mįslingiausia asmenybė Senovės Egipto istorijoje yra faraonas Achetatonas: jis kone pirmasis, nustūmęs visus senuosius dievus, perėjo prie monoteizmo. Amonas Ra ir visas dievų panteonas liko senojoje sostinėje, o Achetatonas ėmėsi kurti Atono kultą – nuo šiol vienintelis dievas turėjo būti saulė Atonas ir jo įsikūnijimas pasaulyje pats faraonas (ir jo karalienė Nefertitė). Savaime suprantama, tokios revoliucijos negalėjo apsieiti be pasekmių. Buvo sugriauti esami galios centrai, buvo išleista daug resursų naujų struktūrų kūrimui, tad nenuostabu, kad šis perversmas ilgai neišsilaikė: valstybė buvo prie bankroto ribos, o nustumtieji žymiai kaupė pagiežą naujajai tvarkai. Po Achetatono mirties kelis metus dar valdė Nefertitė ir jo sūnus Tutanchamonas (kuris žymus jau vien tuo, kad jo kapą pavyko rasti beveik nepaliestą), bet jau tuomet buvo jaučiamas aiškus noras grįžti prie senosios tvarkos.
Achetatonas įvairių autorių pateikiamas labai skirtingai: pamenu, kažkurioje tarybinėje knygoje jis piešiamas vos ne kaip „kovotojas už liaudį“ – lyg ir bandęs nustumti nuo valdžios korumpuotus žynius ir taip prisigretinti prie paprasto žmogaus. Dar kažkurioje vaikystėje skaitytoje knygoje jis piešiamas kaip silpno proto keistuolis, kurio vis tiek visi turėjo klausyti, nes jis gi dievas, o dievo žodžiais neabejojama. Šios knygos požiūris kiek nuosaikesnis, Achetatonas yra gudrus politinis manipuliatorius, sutramdęs kitus, jam prieštaraujančius galios centrus, bet už tai sumokėjęs didelę kainą ir šalį privedęs prie chaoso. Pagrindinis šios politinės kovos įrankis buvo savo asmenybės kulto įtvirtinimas: vienintelis dievas gal ir Atonas, bet su juo galima bendrauti tik per patį faraoną – o galų gale faraonas yra tikrasis saulės įsikūnijimas, panašiai kaip Jėzus Kristus irgi toks pats dievas kaip Dievas Tėvas.
Įdomus ir Nefertitės vaidmuo: ji, kaip dievo sutuoktinė, tapo trečiąja dieviškosios trejybės dalimi, ir, mirus Achetatonui – pilnateise faraone. Tiesa, neilgam, nes tuo metu politinė situacija Egipte nebuvo iš lengvųjų. Šios istorijos dalies dar nebuvau girdėjęs, tad buvo įdomu apie ją sužinoti.