Kristina Sabaliauskaitė – „Petro imperatorė“
Antrosios Rusijos imperatoriaus Petro I-ojo žmonos Martos Skowronskos istorija tikrai įdomi: tėvai lyg nuo Minsko (nors iki galo to niekas negali įrodyti), augusi Latvijoje Baltijos vokiečių šeimoje, karo su švedais metu paimta į nelaisvę, sekso vergė, tampa caro meiluže ir galų gale – imperatoriene (tiesa, valdo tik porą metų). Neraštinga pelenė „iš Vakarų“, pakilusi iki carienės.
Išraitytų ilgųjų Sabaliauskaitės sakinių šioje knygoje nėra – visgi tai pačios Martos pasakojimas, o ji kalba neįmantriai, reikalui esant ir nusikeikdama. Gaila tik, kad pati istorija pasirodė gana nykoka – o potencialo ryškiai papasakoti visas Rusijos dvaro intrigas ir įtaigiai atskleisti Rusijos mentalitetą juk buvo. Na taip, ne kartą minima, kad jie prasigėrę barbarai, mušantys žmonas ir valdantys žiaurumu bei absoliučiu galios demonstravimu, bet veikėjai kažkokie simplistiniai, karikatūriški. Gal jie taip ir turėjo atrodyti iš neraštingos imperatorienės požiūrio kampo, bet atrodo, kad visgi tai gali būti ir rašytojos kaltė.
Kažkiek skaitant nervino ir nuolatinis imperatorienės aikčiojimas apie idealų Vilnių – lyg tai būtų Vakarų civilizacijos bamba. Lietuvių skaitytojui gal ir malonu, bet kai Petras I-asis kviečiasi italų architektus ir perka ispaniškus koklius Sankt Peterburgo statybai, nes nori, kad rūmai būtų panašūs į tokius, „kokie būna Vilniuje“ – emm… kažkas čia perspausta ir nebetikra.
Aišku, didžioji Sabaliauskaitės knygų vertė yra daugybė istorinių detalių (tiesa, nevisada lengva atrinkti, kurios yra tikros, o kurios pagražintos – visgi tai ne istorinis traktatas): visada malonu skaityti apie žinomas vietas ir įsivaizduoti, kaip ir kuo ten gyveno žmonės. Kiek sunkiau su veikėjų asmenybių gyliu ir laikmečio dvasios pajutimu: romantizuotos praeities detalės turi polinkį tapti tikru daiktų mišku, silva rerum, per kurio tankmę nebesimato gamtos grožio.