Loreta Anilionytė – „O kas po to?“
Apie Loretą Anilionytę sužinojau gana atsitiktinai, skaitinėdamas komentarus apie nediduką lietuviškos literatūros skandaliuką, nuraibuliavusį internete, kai naujausia Sabaliauskaitės knyga „Petro imperatorė“ nebuvo nominuota kokiai tai premijai. Kažkas komentaruose teigė, jog Sabaliauskaitė gana primityvi rašytoja, ir jai visai ne vieta lietuviškų rašytojų žvaigždyne, ypač kai yra tokių rašytojų kaip Anilionytė. Kadangi šią pavardę išgirdau pirmą kartą, pasigooglinau, susiradau jos knygą senų knygų svetainėje ir nusipirkau.
Na, perskaičius „O kas po to?“ gal jo nelaikyčiau pačiu stipriausiu visų laikų lietuvišku romanu, bet šarmo jame yra nemažai. Net jei puslapių buvo padauginta – tos pačios užstrigę idėjos greitai pradėjo kartotis ir jau knygai įpusėjus norėjosi kuo greičiau sulaukti kulminacijos ir išrišimo. Bet turinys – iš gyvenimo, nes, jei teisingai suprantu, pradėjus rašyti romaną, jis persikėlė ir į realybę, buvo atkartotas ne vien knygos puslapiuose.
Tai knyga apie dainininką Edmundą Kučinską ir pačią autorę, tapusią jo meiluže. Du labai skirtingi personažai: paprastos gyvenimo filosofijos dainininkas, labai mylintis moteris, turintis provincišką estetikos suvokimą, ir sofistikuota mokslų daktarė filosofė, besistengianti jam parodyti, jog jis turėtų nusimesti savo padorumo kaukę ir nebijoti būti savimi – tik taip jis iš tiesų taps žvaigžde. Tiesą sakant, gal kiek ir keista, bet man dainininkas buvo artimesnis ir suprantamesnis nei filosofė: jos rafinuotumas ir sofistika dažnai atrodė kažkokia netikra, be elegancijos ir žavesio. Lyg restorane gertum šampaną iš plastikinio puodelio, o ir pats šampanas pasirodytų tesąs Alitos šampanizuotas birzgalas už kelis eurus. O gal tai reiškia, kad man pačiam iš kelnių kišenės dar vis žagrės rankenos kyšo?
Bet pagrindinė idėja vis tiek verta dėmesio: Lietuvos žvaigždės stengiasi viską daryti „pagal vadovėlį“, teisingai, taip, kaip patinka publikai. Scenos ir asmeninis gyvenimai labai skiriasi, ypač jei koncertuoji provincijoje. O jei tik žvaigždutės nebijotų būti savimi, jos galėtų tapti tikrai stipriomis asmenybėmis. Bet ar tai reiškia, jog Egidijus Dragūnas yra pats geriausias visų laikų lietuviškas atlikėjas?