Rimvydas Petrauskas: „Galia ir tradicija. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos“
Šioje knygoje glaustai (o kitaip ir negalėtų būti, nes kiekvienai giminei pilnai aprašyti prireiktų ne vienos knygos) aprašomos pagrindinių kilmingųjų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminių istorijos. Rimvydas Petrauskas rašo ne sausai, tad skaitai ne kaip formalų mokslinį darbą, o labiau kaip grožinę knygą. Jei tik nepradedi painiotis tarp šimtų paminėtų vardų ir pavardžių.
Knygoje yra aprašytos ne vien tik gerai žinomos pavardės – Radvilos, Sapiegos, Pacai, bet ir senesnės, tačiau anksčiau išnykę giminės: Kęstutaičiai, Manvydai, Alšėniškiai… Buvo įdomu, kad giminės gana dažnai „išnykdavo“, nes giminės nariais buvo laikomi tik vienos šeimos asmenys. Užtenka vienam giminės atstovui neturėti sūnaus ir giminė nebepratęsiama.
Lietuviškų kilmingų giminių istorija siekia maždaug Vytauto laikus, o senesnė geneologija apipinta legendomis. Daug kilmingųjų stengėsi visaip pritempti savo giminę prie kokių nors romėnų ar dar kilmingesnių protėvių, tačiau tai – tik prasimanymai. Buvo kilusiam tiesiog iš Lietuvos didikų buvo „ne lygis“, šaknų ieškota Vakaruose (beje, įdomu, kad ne Rytuose – giminiavimasis su stačiatikiais nebuvo prestižo reikalais, ir net tie patys LDK rusėnai ilgainiui „sulietuvėdavo“ ir pereidavo į katalikybę). Vienas to pavyzdys – Pacų giminės bičiuliavimasis su Pazzi gimine iš Italijos, nors nieko bendro, išskyrus panašiai skambančią pavardę šios giminės neturėjo.
Negalėčiau sakyti, kad „Galia ir tradicija“ visomis prasmėmis puiki. Ji užima gana keistą vietą tarp literatūros žanrų: iš dalies tai istorijos mokslų populiarinimo knyga, tačiau joje faktų per daug, pasakojimas per daug suspaustas, kartais atrodo, kad tai tik jų rinkinys. Iš kitos pusės, kaip mokslinei knygai, ji per daug supopuliarinta, ir, vėlgi, tikriausiai trūksta gylio. Nors, va, Liutaurui ji patiko.