Diana Darke. Stealing from the Saracens. How Islamic Architecture Shaped Europe.
Pirma šiemet užbaigta knyga – apie architektūros istoriją. Labai gražiai išleista, su daug iliustracijų, be kurių ši knyga prarastų didžiąją dalį savo žavesio. Knygoje teigiama, kad pagrindiniai Europos architektūros elementai, katedrų dizainas ir statybos technologijos yra nusižiūrėtos iš Islamo pasaulio. Tam pateikiama begalės pavyzdžių, atrodo, jog visa gotika yra nusižiūrėta nuo Islamo architektūros: aštrios arkos, „mauriškos“ arkos, špiliai – minaretų imitacija ir panašiai.
Iš tiesų, iki Kryžiaus žygių į Jeruzalę, arabų architektai buvo žymiai labiau pažengę (tarkim štai taip atrodo 715 metais Umajadų dinastijos statyta didžioji mečetė Damaske). Prisidėjo ir tai, kad Kryžiaus žygių dalyviai Jeruzalėje esančią Al-Aksos mečetę ir Uolos kupolo šventyklą palaikė Karaliaus Saliamono šventykla – tapo madinga visur bažnyčias Europoje statyti su kupolais. Architektūra pasikeitė: vietoj simetriško klasicizmo pradėta siekti vis aukštesnių stogų ir platesnių kupolų bei erdvių. Pastato išorė tapo ne tokia svarbi – tam, kad išlaikyti sunkius stogus, reikėjo ne itin gražių atramų, bet pati pastato konstrukcija darėsi vis sudėtingesnė. Pradėta eksperimentuoti su įvairiausiomis arkomis, kurias jau buvo išradę arabų architektai.
Iš Rytų atėjo ne vien įvairios arkos ir kupolai – nusižiūrėtos ir stiklo technologijos, atsirado vitražai. Pasikartojantys ornamentai, kolonų miškai irgi yra rytų idėjos. Šios idėjos toliau plito per prekybinius kelius (Venecijos architektūra labai „saracėniška“ – šv. Morkaus bazilika žymiai labiau primena mečetę nei katalikišką katedrą), per Ispanijos atkariavimą iš maurų. Arabų ir persų architektūros idėjos užkariavo Vakarų Europą.
Buvo įdomu sužinoti ir apie katedrų statytojų gildijas. Pastatyti katedrą reikdavo labai specifinių žinių, o specialistai nebūtinai buvo vien krikščionys. Jie keliaudavo nuo projekto prie projekto, veikė lyg tarptautinės statybų bendrovės, nekreipdamos dėmesio į darbuotojų tautybę ar netgi religiją. Gildijos laikydavosi trijų principų: statinys turi būti gražus, patvarus ir patogus naudoti. Įsidėmėtina, kad statinys neturi būti pigus, ir neturi būti pastatomas greitai. Manau, tai pritaikoma ne vien statybos darbui.