Juozas Baltušis. Vietoj dienoraščio. I tomas. 1970-1975.
Ne vienas, kuris šią knygą laikė rankose, iš karto pasakys – ją tiesiogine prasme sunku skaityti. 1250+ puslapių tomas yra itin nepatogus. Žmona antrąjį ir trečiąjį tomus, kurie tokių pat apimčių, naudoja kaip jogos kalades. Nors irgi sako, kad nelabai tinkami.
Sunku skaityti ir dėl to, kad Baltušio kalba tokia primityvi ir vienoda. Tie patys šabloniniai išsireiškimai, tos pačios pasikartojančios temos. Per tuos šešerius metus, kuriuos apima pirmasis tomas, nelabai kas ir įvyko. Dirbau. Nelabai sekėsi. Įdomu, kodėl manęs nepripažįsta. Ieškojau batų parduotuvėse. Kaip džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra meilužė Dalia. Išsireikalavau dukrai kooperatinį butą. Kiek čia man beliko gyvent. Bariausi su žmona. Nekenčiu Mieželaičio. Ir Bieliausko. Ir Sluckio. Ir visų kitų. Gal Paukštelis toks nieko. Sniečkus tai vat buvo žmogus. Kaip gera, kad yra Dalia, duok dieve jai sveikatos. Šiandien pagirios. Monika (žmona) nepatenkinta. Net labai.
Nekenčia jis beveik visų, o pavydi absoliučiai daugumai: kas geresnį butą turi ar geriau gyvena, kas dėmesio daugiau spaudoje sulaukia, kas partijos malonėje maudosi. Kažką rašo, dar daugiau važinėja po provinciją dalyvaudamas „susitikimuose su rašytojais“, geria. Nors labiau geria Širvys, tą tai reik moralizuoti. Visur įsitikinęs savo teisuoliškumu, žodžiu, šlykštus diedas. Net labai.
Kaip pakomentavo Justinas Žilinskas, Baltušis yra tikrasis nacionalkomunistas: komunistų santvarka kaip ir gera, nes va kiek gero žmonėm padarė (na, ir jam tokį statusą suteikė – jis nomenklatūros dalis, septynis kartus liaudies deputatas), gerovę sukūrė. Gerai ir tai, kad lietuvybę kažkiek palaiko, vis ne caro valdžia, kur lietuvių kalbą draudė. Nors rusai šlykštūs, jų imperializmas jam nepatinka. Kita vertus, jis mato, kad kažkaip čia šitoje komunizmo gerovėje ne viskas taip, kaip turėtų būti: viską gali gauti tik per blatą (o blatų tai jis tikrai turi), ir net su blatu kažkaip prasčiau viskas gaunasi nei vakaruose. Paradoksas kažkoks.
Sovietmečio veikėjų nepažįstu, pažįstamų pavardžių radau gal vieną ar dvi, tad smulkūs faktai ir fakteliai ne itin mane domino. Bet labiausiai turbūt man įstrigo tai, ko knygoje nėra: o knygoje visai nėra idėjų svarstymų, nuosavų minčių. Atrodo, jog tik esi didelės sistemos dalis, be savo nuomonės – atlieki tau primestą funkciją, nueini kur reikia, pasakai ką reikia, skaitai „Literatūrą ir meną“ bandydamas suprasti ar jau esi valdžios nemalonėje, ar dar viskas gerai, visada gyveni baimėje, jog kažkas partijoje tavęs neužstos. Šiame gyvenime nėra jokios saviraiškos, jokios nuosavos minties. Tik baimė, ar tavo knyga bus pakankamai teisinga, kad ją išleistų ir neatimtų iš tavęs turimų privilegijų. Kažkaip žema ir liūdna – atrodo, jog gerbtum jį labiau jei būtų iki gyvo kaulo komunistas, giliai tikintis savo idėjomis. O čia tik įrašai apie tai, kaip nenuėjo į kažkokį tarptautinį posėdį Maskvoje, nes pasinaudojo proga nusipirkti deficitinio tepalo brolio Žiguliui ir piktinimasis, kad negavo kelialapio į Valakampių pensioną. Žydai atėmė. Kanovičius, gyvatė, kaltas.
„Literatūroje ir mene“ pastaruoju metu buvo spausdinami Tomo Venclovos „Laisvėjimo dienoraščiai“ – ten visai kito kalibro reikalas. Diskutuojama apie idėjas, susitinkama su asmenybėmis, aptariamos aktualijos. Kažko panašaus tikėjausi ir čia. Deja. Pats kaltas. Pats.
Kol kas dar nežinau, ar imsiuosi ir antrojo bei trečiojo tomo. Gal kiek pailsėsiu ir teks imtis. Žiūrėsim. Žiūrėsim.