Ateivis iš nežinomos šalies
Man pasakojo: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos tvyro,
Galva galiūno guli netolies,
Ir iš jo veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tartum šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – ir matai,
Kaip ją išreiškė meistras nemirtingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ –OZIMANDIJAS, RYTŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Visi šventai klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik liula smiltys po laukus tuščius.
Poezija Knygų klube: Percy Bysshe Shelley „Ozimandijas“
Jau tapusi tokia tradicija, kad sausio mėnesį knygų klube paskiriame poezijos skaitymams. Pamenu, jog pernai buvo sunku pasirinkti ką skaityti – poeziją jaukinausi labai sunkiai. Šiemet buvo kiek lengviau: jau nuo pat gruodžio pradžios buvau nusprendęs skaityti anglų poeto Percy Shelley sonetą „Ozimandijas“ (graikiškai – Ramzis), tik teko kiek pavargti, kol radau lietuvišką jo vertimą. Pasirodo, kažkada seniai jį yra vertęs Aleksys Churginas, tačiau vertimas ganėtinai silpnai atskleidžia angliško teksto didybę. Bandžiau kažkiek ir pats patobulinti, bet galiu pasakyti – nuo šiol į verčiančius eilėraščius žiūriu su žymiai didesne pagarba. Atitaikyti ne vien taiklų žodį, bet ir ritmą, rimą, prisitaikyti prie soneto taisyklių, jambinio pentametro eilėdaros yra daug reikalų. Štai visos trys versijos vienoje vietoje.
Angliškas originalas
A. Churgino vertimas
Mano „patobulinimas“
I met a traveller from an antique land,
Who said—“Two vast and trunkless legs of stone
Stand in the desert. . . . Near them, on the sand,
Half sunk a shattered visage lies, whose frown,
And wrinkled lip, and sneer of cold command,
Tell that its sculptor well those passions read
Which yet survive, stamped on these lifeless things,
The hand that mocked them, and the heart that fed;
And on the pedestal, these words appear:
My name is Ozymandias, King of Kings;
Look on my Works, ye Mighty, and despair!
Nothing beside remains. Round the decay
Of that colossal Wreck, boundless and bare
The lone and level sands stretch far away.”
Keleivis tolimos šalies
Man sakė: -Smėlyje, tarp tyrų,
Dvi stabo akmeninio kojos styro,
Galva galiūno dunkso netolies.
Ir iš jos veido išraiškos valdingos,
Iš lūpų, tyliai šypsančių šaltai,
Jauti besotę aistrą – įstabiai
Ją ten įrėžė meistras talentingas.
Ant pjedestalo įskaitai žodžius:
„AŠ – OZIMANDIJAS, VISŲ KARALIUS,
Kurio darbai per amžius nepražus.
Drebėkit ir klausykit mano valios!”
Nyku aplink. Nei medžio, nei žolelės...
Tik smiltys pusto po laukus tuščius.
Žymės: