Keith Thomas: „Religion and the Decline of Magic“
Šį 2003-ųjų knygos leidimą netikėtai užtikau viename Londone naudotų knygų knygyne (pirmasis leidimas išleistas prieš pusę amžiaus, 1971-aisiais). Nors po kelių šimtų puslapių ją buvau užmetęs ir prireikė kone dviejų metų jai įveikti – labai ja džiaugiuosi. Sužinojau daug naujo apie XVI ir XVII amžiaus Anglijos prietarus, raganystes, astrologiją, būrimus ir panašius dalykus. Ši knyga – išsami to laikmečio studija, su begale faktų, nutikimų, teismų aprašymų, su nuodugnia analize, kodėl magija buvo populiari, kokį vaidmenį ji vaidino kasdieniniame gyvenime, koks buvo požiūris į ją ir kodėl ji vėliau nublanko.
Labai knygoje patiko tai, kad į visus prietarus nežiūrima kaip į kažkokią tamsuolišką nesąmonę, visur ieškoma mokslinio pagrindimo, kokią vertę „magija“ kūrė ja tikėjusiems. O racionalaus pagrindo galima rasti kone visur: tarkim būrėjai atlikdavo tam tikrą psichologo vaidmenį – atėjus pas juos pasikonsultuoti ateities klausimais, jie išklausinėdavo žmogų ir galėdavo arba jį padrąsinti imtis veiksmų, arba kaip tik atvirkščiai – jį sustabdyti nuo nepamatuoto veiksmo. Jeigu būrėjas gali įkvėpti ir suteikti pasitikėjimo savimi – jo vertė neabejotina, net jei jis tai „nuskaito“ iš krištolinio rutulio, delno gijų ar sukritusių kortų. Lygiai tokią prasmę turi ir amuletai ar kokie nors užkalbėjimai: po išsamaus ritualo sergantis žmogus gali įtikėti išgysiąs, o placebo galia nenuneigiama.
Nemažai prietarų buvo naudingi visuomenei. Tarkim, įsitikinimas, kad žmogžudžiui priėjus prie aukos kūno šis turėtų naujai paplūsti krauju, kaltininką vertė slėptis, vengti laidotuvių – o tada gana akivaizdžiai ir paaiškėja, kas jose nedalyvavo. Ypač kaimo vietovėse smurtas dažniausiai vyko artimoje aplinkoje, o visi visus gerai pažinojo. Jei pradedi visų vengti – kažkas su tavimi ne taip. Lygiai taip pat visuomenei naudingas prietaras buvo niekada neatstumti elgetos, jei tik ji ko nors prašo – bijota jos prakeikimo. Kartu tai užtikrina paramą sunkiausiai besiverčiantiems.
Buvo įdomu paskaityti ir apie raganystes. Anglijoje raganų teismų, lyginant su Vokietija, buvo gana nedaug. Raganystėmis buvo kaltinami (maždaug 90 procentų – kaltinam**os**) tik tie, kas savo prakeiksmu užtraukdavę fizinę nelaimę: tarkim kas nors stipriai supyksta, prakeikia, ir staiga sudega tavo namas arba staiga stipriai susergi arba miršti. Kitaip tariant, turėjo būti labai aiškus ryšys tarp piktų kėslų ir padarinių. Dažniausiai raganystėmis buvo kaltinamos žemiausio sluoksnio moterys, kurios gyvenime neturėjo jokios kitos galios: skurdas, neteisybė, bejėgiškumas lėmė, jog joms telikęs vienintelis ginklas prieš visuomenę – žodžiais ją prakeikti (nes imtis kitokio veiksmo jos tiesiog neturi galios). Beje raganystėmis Anglijoje nebuvo kaltinamos tos keistuolės, kurios atitinka dabartinį raganų stereotipą – verdančios šakneles, beriančios magiškus žodžius ir glostančios juodą katiną ar naktimis mėnesienoje nuogos šokančios keistus šokius. Kol jų intencijos geros, kol savo „galias“ naudoja gydymui ar kitokiems geriems tikslams, niekas jomis nesipiktins. Bausmė už raganavimą Anglijoje buvo bausmė už pagiežą pasauliui ir pikto linkėjimą (ir tai tik tada, kai tie linkėjimai išsipildo).
XVI amžiuje Anglija atsimetė nuo katalikybės ir perėmė protestantiškas nuotaikas. Toks atsimetimas nuo popiežiaus turėjo labai stiprią įtaką magijos ir būrimų populiarumui. Katalikų bažnyčia pilna magiškų ritualų, kurių niekas gerai nesupranta (reikia nepamiršti, jog tuo metu katalikiški poteriai ir mišios buvo laikomos vietiniams valstiečiams neįkandama lotynų kalba). Tarkim, angliška „abrakadabra“ – hocus pocus – yra kilusi iš lotyniško posakio pakylėjimo metu „Hoc est enim corpus meum“ („Tai yra mano kūnas“). Begalė katalikiškų šventųjų irgi atlieka magiškus vaidmenis: tarkim per šventosios Agotos šventę palaiminta duona turi apsaugoti namus nuo gaisro. Protestantai tokių ritualų neturėjo, jie atrodė tiesiog katalikų išsigalvojimai. Jeigu nėra apie tai parašyta Biblijoje, reiškia ir negalima tuo tikėti. Tačiau kaip paprastam valstiečiui apsisaugoti nuo gaisro, jeigu bažnyčia tokios paslaugos nebeteikia? Kreiptis į magus, astrologus ir užkalbėtojus.
Magijos galia susilpnėjo tik XVIII amžiuje, kai ją nukonkuravo mokslas. Apsiginti nuo gaisro išmokta buriant gaisrininkų komandas, kai kurias ligas išmokta gydyti vaistais, o po to ir kovoti prieš jas skiepais. Galų gale, keletas amžių protestantizmo irgi davė savo: pradėta galvoti, jog ieškoti lengvo sprendimo savo bėdoms spręsti magijos pagalba yra amoralu – viską žmogus gali išspręsti pats savo atkaklaus darbo pagalba. Jei nenuskriaudi jokios raganos, tai jų raganystės tau nebaisios. Jeigu pats stengiesi, gyveni dorai, tai ir Dievas padeda, nereikia tau magijos, tu pats viską gali.