Ayn Rand – „Šaltinis“
Prieš keliolika metų esu skaitęs Ayn Rand labiausiai vertinamą kūrinį „Atlantas atsitiesė“ („Atlas Shrugged“). Knyga padarė gana gilų įspūdį: tuo metu buvau 25-erių metų jaunuolis, gyvenome ekonominio pakilimo metais (skaičiau berods 2007-aisiais), jaučiausi be galo svarbiu, talentingu ir neklystančiu, tad buvo lengva susitapatinti su pagrindiniais jos veikėjais. Tiesą pasakius, iki galo knygos ir nepabaigiau – įveikiau gal du trečdalius iš beveik 1200 puslapių, bet svarbiausiais vietas pakartotinai skaičiau bent po kelis kartus. Dar ir dabar manau, kad „Atlas Shrugged“ yra daug tiesos – kuriantiems žmonėms reikia leisti dirbti ir jiems šiukštu netrukdyti, su lengva panieka žvelgiu į verslininkus, kurių konkurencinis pranašumas tėra mokėjimas laimėti viešuosius pirkimus, tikiu, kad geriausiai save gali realizuoti tik tada, kai viską pasieki savo pastangomis, o nepriklausai nuo kitų malonės. Na, galima sakyti, kad Ayn Rand prisidėjo prie mano standartinių dešiniųjų pažiūrų formavimo.
Šiemet į rankas paėmiau ir ankstesnį Ayn Rand romaną „Šaltinis“ („The Fountainhead“). Kadangi nebesu idealizmu degantis ir niekada neklystantis jaunuolis, tad ir knygą vertinu žymiai griežčiau: Ayn Rand knygoje norėjo pavaizduoti „idealų“ žmogų, bet, atrodo, kad iš to gavosi kažkokia mažai ką bendro su realybe turinti karikatūra. Situacijos knygoje dirbtinės, veikėjai ne žmogiški, visiškai vienpusiški – tiesiog sunku patikėti, kad taip gali elgtis ir galvoti tikri žmonės: juose beveik nėra jausmų ir vidinės dramos, jie niekada nenukrypsta nuo savo kurso ir idealo.
Negaliu sutikti ir su knygoje vyraujančia Nyčės antžmogio filosofija: per daug ji man primena sovietines ar tas pačias fašistines pažiūras – mums nesvarbi jokia kita nuomonė, mes per vargą ir kančią sukursim naują pasaulį, o į visą kitą – nusispjaut. Ir ši filosofija man nepatinka ne dėl to, kad skatintų viską pasiekti nuoširdžiu savo darbu – šia idėja tvirtai tikiu ir vadovaujuosi. Tokia filosofija netikiu, nes nežinau gerų istorijos pavyzdžių, kai iš niekur atsiradęs antžmogis sukuria idealų pasaulį. Tokį naują pasaulį kurė ir komunistai, ir fašistai. Pasekmės liūdnos.
Kadangi neseniai perskaičiau knygą apie modernizmo architektūrą, tai galvoje nuolat lyginau pagrindinį „Šaltinio“ veikėją su modernizmo architektūros žvaigždėmis. „Šaltinio“ Hovardas Rorkas irgi siekia kurti pastatus savaip, neatsižvelgdamas į architektūros patirtį. Besimokydamas jis specialiai studijuoja tik techninius dalykus ir stengėsi galvos neužteršti architektūros meno idėjomis – jis viską nori sukurti pats, taip, kad namas būtų patogus. Tai labai artima modernizmo ir funkcionalizmo krypčiai: pastatai turi būti funkcionalūs, o ne gražūs, tikrai nereikia jokių pagražinimų, baltos lygios sienos ir plokšti stogai yra užtenkamai gražu ir švaru. Hovardas Rorkas projektuoja pastatus taip, kaip jis nori, klientas čia neturi teisės kištis. Beje, taip darė ir žymiausios modernios architektūros žvaigždės, tik galų gale pasirodė, kad praėjus keliasdešimt metų po pastato statybų, jis tampa bjaurus ir atgrasus, funkcionalumas seniai nebefunkcionalus, o pastatai praradę vertę – paaiškėja, kad architektai visgi nebuvo protingesni už užsakovus. Taip ir Hovardo Rorko pastatai nebūtinai turėtų išlaikyti laiko išbandymą. Savo moralinių principų pažeisti nevalia, bet kai į tavo principų sąrašą įeina ir užsispyrimas niekada neklausyti kliento ar nesimokyti iš architektūros istorijos, gal visgi esi ne architektūros genijus, o tik susireikšminęs šiknius. Gal ir pateisinama kokio nors Steve Jobs atveju, bet tai itin reta išimtis, kuria neturėtum vadovautis gyvenime.
Ayn Rand „Šaltinis“ turi ir dar vieną trūkumą – jis baisiai ištęstas. Knyga turėjo būti bent dvigubai trumpesnė. Dar būtų galima parašyti keletą pastabų apie tai, kad knygos kalba skurdoka, kad kaip meno kūrinys į literatūrines aukštumas ji irgi nepretenduoja, bet galų gale tai nelabai svarbu. „Šaltinis“ turi gerą savybę – ši knyga turėtų patikti savimi pasitikintiems jaunuoliams, kurie dar mano, jog sugebės vien tik savo valios ir darbo pastangomis pakeisti visą pasaulį. Prieš kokius penkiolika metų ši knyga man irgi būtų patikusi. Dabar aš suvokiu, kad ir pats gali klysti, kad galima daug ko išmokti iš kitų, kad reikia atsižvelgti ir į kitas nuomones. Dabar aš klausau ir to, ką man sako klientas.