Eliot Higgins: „We Are Bellingcat“
Šiais laikais internete tiek daug visokių duomenų šaltinių, kad bet kuris paprastas žmogus, apsiginklavęs IT žiniomis ir kantrybe gali nuveikti ne ką mažiau nei slaptosios tarnybos su plačiu agentų tinklu. Visi pastarojo dešimtmečio ginkluoti konfliktai buvo filmuojami nesuskaičiuojamų tūkstančių telefonų, begalės medžiagos patekdavo į socialinius tinklus ar pokalbių programėles – visą šią informaciją bet kas gali lyginti su žemėlapių duomenimis, palydovų nuotraukomis, gali matyti, kokie ginklai buvo naudojami, kas šaudė, kas dalyvavo, kas nukentėjo, kas darė nusikaltimus žmonijai. Žiaurumo nebenuslėpsi, tiesos nebesuklastosi. Bent jau taip mano iš tokių atvirų duomenų analitikų užaugusi agentūra „Bellingcat“.
Iš tiesų, „Bellingcat“ daugelį išmokė tikrinti faktus ir aklai nepasitikėti valstybių propaganda: daugelį dalykų labai norint galima patikrinti. Jei tokių tikrintojų daug – melas netruks išaiškėti. Knygoje aprašoma daug istorijų, kurios besidomintiems pasaulio aktualijomis neturėtų būti naujienos: MH17 lėktuvo numušimas BUK raketomis Donbase, Sirijos cheminių ginklų panaudojimo atvejai, Skripalių apnuodijimo istorija Londone, pasikėsinimas į Navalną ir pan – visur „Bellingcat“ tyrimų pagalba kaltininkai tapo aiškūs. Ir beveik viskas nustatyta vien tik iš viešų duomenų, socialinių tinklų profilių, skrydžių išklotinių, nutekintų duomenų bazių, tam nereikėjo infiltruoto agentų tinklo spec. tarnybose. „Bellingcat“ veiklą grindžia principu, kad visi teiginiai turi būti patvirtinami nuorodomis į šaltinius, tam, kad kiekvienas skaitytojas pats galėtų pasidaryti savo išvadas. Bet kokį teiginį privalu vertinti skeptiškai, bent jau tol, kol nėra tai patvirtinančių įrodymų. Tačiau svarbu ir tikėti, kad tiesa egzistuoja, skeptikas negali tapti ciniku, kuris galvoja, jog vienos tiesos niekada nebūna ir viskas priklauso tik nuo požiūrio kampo. Tokiais cinikais dažnai tampa Rusijos apologetai, kurie, negalėdami atremti faktų, įrodančių Rusijos kaltę, užima cinišką poziciją „visi čia visur meluoja ir tiesos niekas nesužinos, tad net neverta ginčytis“. Verta, tiesa egzistuoja. Ji patikrinama.
Tiesa, pradžioje Bellingcat buvo tik organizacija, dokumentuojanti visokiausius nusikaltimus prieš žmoniją bei renkanti to įrodymus iš viešų šaltinių. Pastaruoju metu ji turi vis didesnę galią ir prieigą ir prie ne visai viešų šaltinių. Taip, Rusijoje galima nelegaliai nusipirkti skambučių išklotines, taip, Rusijoje galima gauti pasų duomenis (ne už dyką), turint pažįstamų galima prieiti prie dar visokių jautresnių duomenų. Tad Bellingcat virto kažkuo daugiau nei vien tik OSINT (open source intelligence) agentūra. Svarbus pokytis buvo ir ryžtas apsimetus FSB pareigūnais su Navalnu skambinti jį nuodijusiems FSB agentams: to paprasti žmonės iš internetų tikriausiai nedarytų. Tai tikriausiai „Bellingcat“ silpnybė – propagandos mašinoje juos gali paversti nebepatikimu šaltiniu, nes akivaizdu, jog jie savo barikadų puses jau pasirinko. Kaip kad ir savo barikadas buvo pasirinkęs ir Julian Assange (Wikileaks): pradžioje buvęs tiesiog informacijos viešintoju greitai tapo politiniu įrankiu.
Kad ir kaip ten būtų, visada svarbu naudotis savo paties galva ir tikrinti faktus. Būti skeptišku, bet netapti cinišku. Tiesa egzistuoja.