C.J.Chivers – „The Gun. The Story of the AK-47“
Kalašnikovo automato istorija apipinta legendomis: tai sakoma, kad jis yra vogta vokiško automato kopija, tai kad jis nusižiūrėtas nuo kitų konstruktorių dizainų. Visur yra dalelytė tiesos: automatiniai ginklai Sovietų Sąjungoje nebuvo vieno žmogaus kūrybos vaisius, prie jo brėžinių prisidėjo daug inžinierių. O kadangi Sovietų Sąjungoje nebuvo tokio dalyko, kaip akylai saugomi patentai ir autorinės teisės, Kalašnikovo automatas buvo tobulinamas remiantis daugelio instruktorių idėjomis. Ir nebūtinai vien sovietinių.
Kad ir kaip ten būtų, Kalašnikovo automato dizaino principai labai skyrėsi nuo kitų automatinių ginklų: Kalašnikovas turėjo būti paprastai surenkamas, su didelėmis tolerancijos ribomis, nebūtinai taiklus, bet pakankamai galingas, kad būtų efektyvus keleto šimtų metrų atstumu. Iki tol kulkosvaidžiai ir automatiniai ginklai naudojo didesnio kalibro šovinius – buvo manoma, kad labai svarbu, jog ginklas būtų taiklus tolimu atstumu, tarkim kilometru. Pavyzdžiui amerikietiško M-14 filosofija buvo būtent tokia: ilgas ginklas, taikliai šaudantis didelėmis kulkomis. Antro pasaulinio karo metu buvo pastebėta, jog didžioji dalis susidūrimų su priešu vyksta žymiai artimesnėje aplinkoje, tad pagalvota, kad gal galima turėti lengvesnį automatinį ginklą, kurio ir amunicija svertų mažiau, bet jis galėtų per minutę iššauti daugiau šūvių. Ir nebūtinai tokių taiklių: dauguma kulkų ir taip nepasiekia tikslo, šaudymas naudojamas pridengimui ugnimi. Kol tu šaudai, priešas galvos iš apkaso nekelia, tad tavo ginklo draugai gali judėti į priekį.
Kitas Kalašnikovo automato bruožas: jo patikimumas. Iš tiesų, Kalašnikovo automatai mažai stringa, jie pagaminti paprastai, toleruoja gamybos paklaidas. Pasirodo, tai labai svarbu kovojant sunkiomis gamtinėmis sąlygomis: ne visada ginklas bus tinkamai prižiūrimas ir valomas, ne visada tepamas alyva ir saugomas nuo drėgmės. Vietnamo kare ši Kalašnikovų savybė labai pasiteisino – net ir technologiškai labiau pažengę amerikietiški M-16 dažnai strigdavo, o Kalašnikovais ginkluota Vietnamo armija ir toliau galėjo šaudyti. Tokios ginklo savybės leido jam išpopuliarėti ir įvairių pasaulio konfliktų metu: ginklu be didelės priežiūros bei atsarginių dalių galėjo naudotis tiek vaikai Afrikos džiunglėse, tiek Afganistano talibai. Aišku, Sovietų sąjungos žlugimas reiškė, jog begales šų ginklų buvo galima slapta parduoti kam tik panorėjus: Kalašnikovas išlieka vienu pigiausių efektyvių ginklų juodojoje rinkoje.
Knygoje buvo įdomi ir kulkosvaidžių istorija. Net ir atradus naujus ginklus turi praeiti nemažai laiko, kol randamas efektyvus jų panaudojimas. Neužtenka turėti daug kulkų šaudantį ginklą, reikia ir atidirbti jo panaudojimo taktiką, logistiką ir panašius dalykus. Pirmieji Gatling bei Maksim kulkosvaidžiai savo rinką rado ne iš karto: karininkams atrodė, kad per daug didelė našta tampytis dideles šovinių atsargas, geriau jau pasitikėti artilerija.
Knygos tema gal kiek ir nišinė, bet man labai patiko, nes sužinojau daug ko naujo apie ginklus ir jų dizainą bei gamybą.