Lietuviško interneto kultūra
Vakar skaitydamas Facebook srautą vienoje lietuviškoje grupėje užtikau labia paprastą, matyt naujoko, klausimą apie pirmąsias lietuviškas Biblijas ir kaip jas įsigyti. Akivaizdu, kad klausėjas gal ne itin daug ką žino ir pats klausimas gal skamba keistokai – pagal visas lietuviškas tradicijas jis sulaukė visokiausių pašiepiančių atsakymų. „Matyt Bretkūno vertimo iš 16 amžiaus ieškai“, „Ar bent žinai kada kas buvo išleista, kvailus klausimus užduodi“ ir panašiai. Deja, tai lietuviškų grupių įpročiai, visi kažkaip nori pasirodyti kietesni už kitus ir nebepamena, kad patys kažkada buvo tokie patys naujokai, kurie uždavinėjo keistus ir kvailus klausimus. Bet juk tokiems naujokams reikia padėti įgyti patirties, čia gi ne kažkoks konkursas, kur varžomasi dėl vieno protingiausiojo prizo.
Žmona pasakoja, kad panašios tendencijos yra ir kitose grupėse: ten, kur lietuviai kalbasi apie rožes, būsi išvadintas kvailiu, jei n-tąjį kartą paklausei kuo tręsti krūmą pavasarį ar kaip skabyti aklinus ūglius. Negi nemoki naudotis paieška? Naujokai tik trukdo rimtai bendruomenei, klausinėja kvailų klausimų. Ir iš vis, kas gi tręšia pavasarį? (Gal ir tręšia, net neįsivaizduoju, bet tikrai žinau kaip būčiau priimtas į tą rožininkų bendruomenę). Tuo tarpu angliškose grupėse viskas visai kitaip: kiekvienas, net ir kvailas, naujokų klausimas būna kantriai atsakytas, naujokui būna suteikiama papildoma informacija ir nuorodos, niekas nesipiktina, kad tai jau tryliktas toks klausimas šį sezoną. Juk iš naujoko išauga naujas bendruomenės narys. O kuo tokių daugiau, tuo visi turtingesni. Žiniomis, pažintimis, įgūdžiais, įspūdžiais.
Tad nuo šiol sau pažadu niekada nenuvertinti naujoko klausimo ir visada stengtis jį atsakyti su nuoširdumu ir be jokios pašaipos. Jei užvesi ieškantį žmogų ant kelio, tai bus geriausias tavo per dieną atliktas darbas.