Andris Kalnozols – „Mane vadina Kalendorium“
Pasirinkom šią knygą savo knygų klubui, nes ieškojom populiarios kaimynų knygos. Norėjosi paragauti, kokiomis temomis gyvena braliukai, bet, prisipažinsiu, labai daug kažko nesitikėjau, nors ir buvau skaitęs nemažai liaupsių „Literatūroje ir mene“. O jaučiuosi radęs tikrą lobį: perskaitęs „Kalendorių“ manau, kad šiuolaikiniams Lietuvos rašytojams iki tokio lygio toloka. Visi jie kapstosi po didingą Lietuvos praeitį, ieškodami pamirštų veikėjų moterų. Bent jau atrodo, kad dabar tik tai „ant bangos“.
Kalnozols knyga yra apie kažkokį psichinį sutrikimą turintį žmogų, kuris į pasaulį žvelgia vaikiškai, bet per metus ima ir užauga. Kartu paliečiamos ir senjorų atskirties problemos, provincijos miestelio post-sovietinis gyvenimas. Ir skaitosi maloniai, ir išminties yra, ir temos nebanalios, aktualios. Tikrai geras ir kokybiškas romanas, kurį galima daug kam rekomenduoti.
Beje, knygų klube aptarėm, jog visai smagu yra išsirinkti savaitei kokį nors žodį ir jį apmąstyti, užsirašant savo mintis. Per savaitę bet kuriame žodyje pradedi atrasti daug įvairių, ir gal net kiek netikėtų prasmių. Galbūt reikės ir man pabandyti.