Magdalena Grochowska – „Jerzy Giedroyc“
Paskutiniu metu, galima sakyti, esu pakibęs ant Milošo, Gombrowičiaus ir Giedroyco temos. Jau nebedaug liko apie tai neperskaitytų knygų. Magdalenos Grochowskos Jeržio Giedroico biografija – puiki ir išsami, labai gerai atskleidžianti lenkų emigracijos nuotaikas po Antrojo pasaulinio karo.
Jeržis Giedroicas emigracijoje, Paryžiuje, leido lenkišką žurnalą „Kultūra“, kuriame buvo skleidžiamos tolerancijos ir susitaikymo idėjos, buvo siekiama, kad lenkai susitaikytų su tuo, kad lietuviams priklausys Vilnius, o ukrainiečiams – Lvivaa, kad reikia gyventi su šia realybe ir padėti lietuviams, baltarusiams bei ukrainiečiams siekti savo valstybingumo ir nepriklausomybės. Pagrindinis lenkų emigracijos centras buvo Londonas, bet lenkai Londone Giedroyco nepalaikė: jiems žūt būt reikėjo atgauti tokią Lenkiją, kokia ji buvo prieš karą, su Vilniumi ir Lvivu, net jei tai vestų prie konflikto su lietuviais ir ukrainiečiais. Lenkai emigracijoje iš principo atsisakydavo bendrauti su Liaudies Lenkijoje likusiais, lyg šie būtų išdavę tėvynę (panašiai buvo „pieluojamas“ ir Milošas, mat pasitraukė iš sovietinės Lenkijos tik 1951-aisiais, o iki tol užėmė oficialias pareigas, koloboravo). Visgi per juodą darbą ir nepalenkiamą valią, Giedroico idėjos triumfavo, o šiuo metu lenkai, lietuviai ir ukrainiečiai teritorinių ginčų nebeturi.
Kita vertus, Giedroicas anoks ten ne šventasis. Naująja atgimusia Lenkija jis nesidžiaugė, ją nuolat kritikavo. Matyt, dešimtmečiais būnant kritiku sunku pakeisti savo požiūrį. Į Lenkiją taip ir nenuvažiavo, ten net po mirties prėjus daugiau nei dvidešimčiai metų išlieka kontraversiškas. Padėjo ne vienam lenkų rašytojui emigracijoje, rūpinosi jais, bet kartu ir dažnai susipykdavo, turėjo kietą nuomonę, varė politišką vagą, kai kurie net jautė, jog jais naudojosi politiniams tikslams. Bet visgi įdomu suprasti, kiek vienas žmogus, net nesantis establishment dalis, net gyvenantis toli nuo jos, gali suformuoti nuomonę bei nustatyti toną šalies krypčiai.