Dar vieno analitiko svetainė
Petras Kudaras
Įrašai su žyme „kelionės“
Mėgstu pirkti senus kelionių gidus, nes juose visada galima sužinoti kokių nors keistų faktų ar įdomių istorijų. Neseniai įsigijau 1938 metais (pirmas leidimas 1937-aisiais metais) leistą britų keliautojos Ellen Chivers Davies kelionių gidą po Baltijos šalis: tikėjausi įdomybių, bet aprašymai žymiai viršijo lūkesčius. Baltijos šalys nupieštos tokia susižavėjimo kupina kalba, kad perskaitęs tekstus pats ten dabar noriu nukakti. Deja, kalbama apie tarpukario Estiją, Latviją ir Lietuvą, tad daug papročių ir įvairenybių jau pasikeitę.
Skaityti toliau…
Pamenu, kad kai lankiausi Jeruzalėje, vienas iš ryškiausių to švento miesto įspūdžių buvo krikščionių įvairovė. Užaugęs Lietuvoje lyg ir supranti, kad yra visokių protestantų bei evangelikų atmainų, bet vis tiek jauti Romos Katalikų bažnyčios didybę, jautiesi didžiausios religinės konfesijos nariu. O vat nuvažiuoji į Jeruzalę – ir ten katalikai visai nesvarbūs: užtat daug ortodoksų, graikų, rusų, sirų, koptų, armėnų, gruzinų ir dar keistesnių krikščionių, ir visi jie atrodo žymiai svarbesni, senesni, autentiškesni.
Skaityti toliau…
Šį savaitgalį buvau pakviestas dalyvauti draugo vestuvėse Graikijoje, tad pasinaudojau šia proga apsidairyti ir Atėnų antikvariatuose. Senų knygų pardavėjų Atėnuose nemažai, apėjau turbūt kone dvidešimt, tačiau jie daugiausiai užsiima keliasdešimties metų senumo graikiškomis knygomis. Iki antikvaro labai toli. Kaip suprantu, yra ir keletas rimtesnių, tik jų darbo laikas gana savotiškas: tai dirba tik keletą valandų per dieną, tai tik kelias dienas per savaitę, arba galima juos rasti tik anksti ryte, arba tik vėlai vakare.
Skaityti toliau…
Prieš kelias dienas grįžome iš kelionės po Škotiją. Buvo šaltoka (+13C prastomis dienomis, +17C geromis), lietinga, bet visai neblogai. Rugpjūčio vidurys Škotijos šiaurėje pasitiko žydinčiais viržiais ir tvido spalvos kalnais; pievos nebuvo taip įmirkę, kaip aną kartą balandžio mėnesį, kai vos žengus žingsnį nuo asfalto susmigdavai iki kulniukų pelkėtame vandenyje. O ir elnių bandos jau pradėję leistis nuo viršukalnių, tad jų daug galima sutikti palei siaurus keliukus vakaro prieblandoje. Gerai, kad keliukai tokie siauri, kad įsibėgėti nėra kur – nėra ir šanso, kad bėgdamas per kelią elnias įšoks pro mašinos langą.
Skaityti toliau…
Londono Marylebone rajone yra toks knygynas Daunt books – senas, gražiu interjeru, su istorija. Tokie man labai patinka: kas kartą lankantis Londone ilgoms valandoms pradingstu tarp lentynų ir kelionės pabaigoje neretai tenka pirktis papildomą bagažą įsigytoms knygoms parsigabenti. Daunt books ypatingas tuo, kad jis skirtas keliautojams. Knygos čia sudėliotos pagal šalis, tad tereikia susirasti krašto, į kurį keliausi, lentyną ir galėsi sužinoti begales dalykų apie savo kelionės tikslą. Tarkim Baltijos šalių skyriuje rasi ne vien tik Lonely Planet gidus, bet ir Žečpospolitos istoriją, Jurgio Kunčino „Tūlos“ anglišką vertimą, Adomo Mickevičiaus dramas, estišką Kalevalą, Livonijos ordino istoriją ar knygų apie tremtį.
Skaityti toliau…
Man labai patinka tokios kelionių knygos, kuriose aprašomi turistams beveik neįdomūs pasaulio užkampiai. Ypač jeigu kelionės įspūdžiai pasakojami daugiausiai dėmesio kreipiant ne tiek į gamtos vaizdus ar buitines sąlygas, o į pokalbius su žmonėmis, regiono istoriją ir nuotaikas. Tokiose knygose visiškai netrūksta turistinių nuotraukų (visoje knygoje rasime tik vieną kelionės žemėlapį ir jokių paveiksliukų) ar kvapą gniaužiančių gamtos aprašymų: užtenka meistriškai detalaus pasakojimo ir jautiesi jau pažįstantis tą aprašomą pasaulio kampelį.
Skaityti toliau…
Šis maždaug trisdešimties straipsnių apie keliones rinkinys buvo mano kelių mano dienų desertas: vis laukdavau progos, kada galėsiu patogiai atsisėsti su knyga rankose ant sofos ir nusikelti vis į kitą pasaulio kraštą. Šiuose straipsniuose nėra jokių patarimų keliaujantiems, jokių lankytinų vietų sąrašų ar rekomendacijų: geriausi kelionių aprašymai yra tie, kurie talentingai atskleidžia kelionės jausmą ir nuotaikas. Net nesvarbu ar keliaujama į tolimą egzotišką šalį, ar tyrinėjama savo gyvenamo rajono aplinka, nesvarbu, ar pro akis prabėga tūkstančiai spalvotų nematytų vaizdų, ar aprašomi naktiniame traukinyje keliaujantys žmonės – svarbiausia yra jausmas.
Skaityti toliau…
Šį sutrumpintą knygos leidimą, pasirodžiusį paskutiniais sovietiniais metais, prisimenu iš vaikystės. Pamenu, jog varčiau šią storoką knygą ir žavėjausi jos pasakojimais – tiesa, taip jos niekada ir nepabaigiau, mat dešimties nesulaukusiam jaunuoliui nuotykių ten buvo per mažai. Nukonkuravo ją indėnų istorijos. Ir štai šiemet ją pagaliau įveikiau visą.
Matas Šalčius buvo garsus tarpukario Lietuvos keliautojas, kartu su Antanu Poška motociklu išsiruošęs į rainių (tigrų) tėvynę – Indiją. Pakeliui su Poška susipyko tiek, kad jo net savo knygoje nemini – jų keliai išsiskyrė Irane.
Skaityti toliau…
Turbūt visgi ne pats geriausias pasirinkimas į Portugaliją važiuoti sausio mėnesį: nors ir šilčiau nei Lietuvoje, bet šlapoka ir vėjuota. Net ir gatvėse tuštoka, nedaug kas rymo lauko kavinėse, tam tikras žiemos sąstingis. Bet labai norėjosi atostogų, o Portugalija – viena iš nedaugelio Europos šalių, kur dar nesu įkėlęs kojos.
Lisabona Tiek Lisabona, tiek Porto, tiek Sintra kalvotos. Lipi aukštyn, lipi žemyn, ir vėl aukštyn žemyn. Nusilesi bevaikščiodamas, tada pro turistų srautus įlipi į senovišką tramvajų ir vėl važiuoji aukštyn žemyn.
Skaityti toliau…
1933-iaisiais anglas Robert Byron išsiruošė į beveik metus trukusią kelionę į po Iraną ir šiaurės Afganistaną, ten kur teka upė Amudarja, graikiškai vadinta Oksu (todėl ir „kelias į Oksianą“). Šios kelionės dienoraštis tapo kone pirmąja tokia nusisekusia kelionių knyga pasaulyje, ir neveltui. Knygoje daug humoro, aštrių posakių, pastebėjimų apie politiką, persų bei afganų gyvenimo būdą, o ir pati kelionė ne ka prastesnė už geriausias „Top Gear“ serijas. Tik autorius keliauja po svetimas ir jau tuo metu pavojingas šalis be didelės palaikymo komandos, vis įveikdamas gamtos stichijas, nepatiklius valdininkus, ir kitokias kliūtis.
Skaityti toliau…
Pasidedu šią nuorodą (ir nuotrauką) sau, nes tai gera motyvacija dar kartą planuotis kelionę į Islandiją. Nors šioje saloje esu buvęs du kartus, visada ten vykau tik darbo reikalais ir abu kartus žiemą. Noriu sugrįžti lėtai kelionei po stulbinančio grožio gamtą.
Islandija. Ledkalnis Šaltinis
Andrius Kleiva – jauniausias Lietuvos interneto dienoraštininkas, nors, deja, jo svetainės internete jau nebėra. Baigęs mokslus Prancūzijoje, jis metus praleido Japonijoje – ši jo knyga yra įspūdžių iš tolimos ir keistos šalies suvestinė.
Japonai europiečio akimis yra keistoki, uždari ir kompleksuoti. Kleivos knygoje analizės apie antropologines to priežastis nerasime, bet pastebėjimų ir keistenybių aprašymų – į valias. Skaičiau su malonumu ir ne kartą sau kartojau, kad tokia kultūra – ne man.
Skaityti toliau…
Šio ryto mano atradimas – fotografo Lino internetinis dienoraštis apie keliones po svečias šalis folin.lt. Jau seniai su tokiu pasimėgavimu ką nors skaičiau ir ganiau akis po užsienio gatvių ir žmonių vaizdus. Linas turi ne vien puikią fotografo akį, bet ir puikiai valdo klaviatūrą. Gaila tik kad RSS dienoraštyje nėra, tad neįmanoma jo prenumeruoti.
ATNAUJINIMAS: Visgi RSS šiame dienoraštyje egzistuoja!
Vieną birželio pradžios sekmadienį pavyko ištrūkti iš Londono ir, išsinuomojus mašiną, apvažiuoti pietinės Anglijos pakrantės uolas. Pradžioje planavau keliauti truakiniu iki Brighton ir mašiną nuomotis tenai, tačiau kainos Brightone buvo žymiai didesnės (kone tris kartus!), tad važiavome iš Londono. Neįprastoje pusėje esantis vairas ir mechaninė greičių dėžė kėlė gana nemažai streso, bet susitvarkėm. Google žadėjo, kad apie 100 kilometrų važiuosime dvi su puse valandos – ir iš tiesų, užtrukome panašiai, mat keliai siauri, daug miestelių, o ir daugiau nei valandos reikia išvažiuoti iš pačio Londono.
Skaityti toliau…
Julijai tik sukakus trims mėnesiams išsiruošėme į savaitės kelionę po Italiją: kelios dienos draugų vestuvėms Venecijoje ir penkios kiek ramesnės dienos prie Gardos ežero, pasivaikščiojimams po nedidelius miestelius ir grožėjimuisi kalnų panorama. Iki tol trise niekur toliau Kauno nebuvom keliavę, o ir kelionės tuos šimtą kilometrų greitkeliu buvo nelengvos: Julija labai nuoširdžiai nekenčia važiuoti automobiliu ir visai nesikuklina to parodyti visais savo mažais plaučiais klykdama tėvams į ausis vos įsėdus į mašiną.
Skaityti toliau…
Praėjusią savaitę pirmą kartą lankiausi Turkijoje. Nors ir turime teisę ten investuoti, iki šiol tai buvo visiškai neištirtas kraštas. Turkijos rinka labai skiriasi nuo kitų rinkų, kuriose aktyviai dirbame: ji turi labai specifines makroekonomines rizikas (kurios pasireiškia labai nestabiliu valiutos kursu), jos likvidumas žymiai didesnis, o rinkos žaidėjai žymiai stambesni ir profesionalesni.
Kompanijos, su kuriomis susitikau, atrodė tikrai nebrangios (sparčiai auganti kompanija, kurios verslas tampriai susijęs su vidaus vartojimu, kainuoja 5 EV/EBITDA ir 6-7 P/E) jeigu esi pasiryžęs prisiimti visą makroekonominę riziką.
Skaityti toliau…
Šią savaitę teko su kitais vakarų investuotojais apsilankyti toje vienintelėje Europos šalyje, kur investuoti beveik neįmanoma — Baltarusijoje.
Pasienyje didelių problemų nebuvo, nors sienos kirtimo procedūra (važiavome su mašina) gana sudėtinga: reikia susitikti su keturiais skirtingais Baltarusijos pareigūnais, kurie arba išrašo kokį nors lapuką, arba uždeda štampelį, arba tiesiog paėmę anksčiau išrašytąjį lapuką pakelia užtvarą. Visgi lengvųjų mašinų eilių nebuvo (tuo tarpu įvažiuoti į Lietuvą laukė nemažokai sunkvežimių), tad apsisukome gana greitai.
Skaityti toliau…