Madeleine Miller - „Achilo giesmė“
Prieš penkeris metus skaičiau Madeleine Miller knygą „Kirkė“ ir ji man labai patiko. „Kirkėje“ pasakojama „Odisėjos“ epizodai, tik iš moteriškosios, Kirkės, pusės. Panašiai ir „Achilo giesmėje“: čia pasakojama apie „Ilijados“ įvykius ir herojus, bet Patroklo akimis. Kadangi „Ilijada“ mane labai sužavėjo, tai šia knyga irgi nenusivyliau. Juolab, kad skaičiau ją kelionės į Graikiją metu.
Tiesa, tam, kad „Achilo giesmė“ nebūtų perdėm nuobodi, tikriausiai reikia būti skaičius Ilijadą. Visas knygos įdomumas tame, kad joje pateikiama daug istorijų, kurios paaiškina tam tikrus Ilijados įvykius, pasakojimas dėl to darosi žymiai sudėtingesnis ir įdomesnis. Jei skaityčiau šią knygą tiesiog kaip romaną, vietomis būtų nuobodu ir per daug užpainiota. Žmonai ji nepatiko, nes jai pasirodė jog tai tiesiog yra istorija apie du herojus gėjus bei uždraustą meilę. Man atvirkščiai – „Achilo giesmė“ paaiškino daug dalykų, kurių Ilijadoje per daug nesupratau. Galvojau, kad Achilas grįžo į kovos lauką vien dėl draugystės, bet, pasirodo, ta draugystė buvo ne vien platoniška. Taip pat man paaiškėjo, kodėl Achilas taip Trojoje kariauti: priesaika jo nevaržė, o buvo išpranašauta, kad jis ten mirs. Tuo ilgiau karą tempi, tuo ilgiau gyveni. Na, ir tik kerštas už mylimąjį gali tave priversti kovai.
„Achilo giesmė“ rašyta kone dešimtmetį prieš „Kirkę“, bet autorės rašymo stilius gana panašus. „Kirkė“ turbūt stipresnė, bet ir ši labai patiko.